Gintaras Petrauskas
MAKAULĖ
Laimingos šizofrenijos atvejis
Svetimas Lietuviškos evangelijos rašytojas
Lietuviška evangelija pagal karį
Evangelija pagal Lietuvą
(apokrifas)
Nuo ko ji turėtų prasidėti?
Štai kokia žydiška pradžia: iš pradžių suformuluojamas klausimas, o po to pateikiamas atsakymas.
Nuo šventosios Marijos gyvenimo.
Marija gimė Lietuvoje, tuo tiki nemaža dalis lietuvių.
- Priešingu atveju,- klausia jie,- kodėl Lietuva taip dažnai yra vadinama Šv. Marijos žeme?
O man šią tikėjimo tiesą atvėrė viena pažįstama Seimo vertėja, kurios kolegė buvo išvykusi į Izraelį, ir šios dogmos paneigimo atradimas sukrėtė ją iki širdies gelmių, vos ne visą tikėjimą apvertė aukštyn kojom.
Juk niekam politika neįdomi, ir niekas nesigilina į istoriją, užtenka savo didingų legendų.
Prieš mūsų erą Lietuva neegzistavo, bet kažką panašaus į aisčius lyg tai Tacitas ir minėjo.
Vadinasi, Marija buvo aistė, bet ne lietuvaitė. Ir vargu ar ją tautiečiai vadino Marija, gal jos tikrasis vardas buvo Marė arba Mirta.
O kas gi buvo jos tėvas? Kronikos neišsaugojo šitos tiesos, bet sklando gandai, kad jos gyslomis tekėjo karališkas kraujas. Kaip gi kitaip ji būtų galėjusi sau leisti nukeliauti į Izraelį? Ir šiais laikais tai – brangi kelionė, o tais - tuo labiau.
Ir ko gi ji taip toli trenkėsi? Tikrasis dievas Jahvė sušnibždėjo jai, kad – netikri, tie pagoniški Pabaltijo dievai, kad jos misija – duoti šiam pasauliui pranašą pasaulio vidury, kur jis gali tapti pranašu ir dievo sūnumi, o šitam krašte, būsimojoj Lietuvoj pranašu ir išganytoju saviems neįmanoma tapti, pernelyg tamsus, konservatyvus ir vienamintis kraštas, už išsišokimą pernelyg greit duoda į „dūdą“ ir priverčia nuomonę pakeist.
Galbūt pamaldi mergaitė ir nebūtų paklususi tam balsui, ar maža ko mes šiame pasaulyje norime, bet joje jau buvo sukerojusi paaugliška panieka viskam savam ir mintis, kad viskas, kas gero yra šiame pasaulyje yra ne čia, o kažkur kitur.
Tėvas Kungaila, aišku, niekur nebūtų siuntęs savo dukters, jeigu ji nebūtų sukūrusi jam moteriškos pasakos apie savo silpną sveikatą, silpnus plaučius, kuriems reikia sauso ir šilto klimato, o ne drėgno ir žvarbaus. Vyriausiasis krivis ir valdovo daktaras Rimgaila patvirtino šį norą. Gal pasaka buvo tikra, nepramanyta, o gal jis jos geidė, bet nedrįso ir troško išsiųsti kuo toliau nuo savęs, o gal ji jį privertė, o gal jis ruošė perversmą ir kuo mažiau įpėdinių aplinkui, tuo mažiau skersti reiks.
Mergaitė buvo išlydėta su visa juos luomui priklausančia svita, o ne vien tik su terba, nebent toj terboj aukso krūva, juk reikia kažkuo tai už paslaugas kelyje atsiskaityti ir saviems ir svetimiems.
Sekėsi šiam karavanui pakankamai ilgai, pavyko įveikti šių dienų Lenkijos, Vokietijos, Čekijos valstybių teritorijas. Buvo visko kelyje ir susidūrimų su šiaip plėšikais, ir susitikimų su plėšikaujančiais pirkliais. Ką paskersdavo kaip kiaulę, nuo ko pabėgdavo, nuo kai kurių atsipirkdavo.
Jei tai būtų svarbu mūsų pasakojimui, mes papasakotume, išeitų gal ir visai nieko istorinis kostiuminis romanas, bet kam to reikia.
Baisiausia yra kita, savi Marijai įkyrėjo, jie vis kišo savo trigrašį, mokė kaip ją elgtis su barbarais, kaip išlaikyti orumą jų akivaizdoje… O jei norėjosi visai ko kito? Jei norėjosi meilės su vietiniais, laukinio sekso, kol ji dar jauna ir gyva?
- O kada gi dar, juk po to pasensiu ir tapsiu nebegražia, kas tada norės manęs!
Šiaip keista, bet lietuvaitės užsienyje garsėja kaip tokios atsipalaidavusios, be kompleksų mergytės, galinčios viską, o pačioje Lietuvoje tokią šlovę turi rusaitės ir lenkaitės. Tikriausiai, taip yra todėl, kad atvažiavusios trumpam į svetimą kraštą, jos gali elgtis sau taip kaip nori, ir joms visiškai nesvarbi aplinkinių nuomonė, jos daugiau tų žmonių niekuomet nepamatys.
O dar armijoje primityvių tautelių, kurios pagal savo kalendorių gyvena dar viduramžiuose, eržilai pasakojo ar gyrėsi, kad jų kraštuose panos duodasi kaip pasiutusios iki vestuvių, bet išlieka vis tiek nekaltos, nes tik į užpakaliuką, burnytę, tarp krūtų ar į rankytę įsileidžia vyrišką organą.
Ir Marės norus laikas ar dangus išklausė ir išpildė…
Vieną kartą jiems kelią pastojo prohunų gentis, kurioms ne aukso reikėjo, o šiaip rankas ir pimpalus pamiklint, tad svitos vyrus greitai išskerdė, o moteris čia pat vietoje parsivertė ant žolės, užvertė jų rūbus ir paturėjo kaip ir priklauso primityviems vyrams, o Marei kaip karalaitei pakliuvo ne primityvas, o vadukas, turintis homoseksualių polinkių ir jis ją paturėjo per arba į užpakaliuką kaip ir bet kurį kitą vaikinuką.
Moterys mūšiuose kaip taisyklė nežudomos, jas galima nepavojingai ir saugiai transportuoti, o po to į vergiją parduoti, nes kas žino, tas išprievartautas svetimtautes moteris, kaip ten į priešus jų religijos žiūri, gal per pilnatį ar jaunatį reikalauja priešų vyrų genitalijas aukoti.
Marė buvo atgabenta arklio nugaros, pliku užpakaliu, užverstu sijonu į stovyklą ir numesta prie palapinės.
Prievartautojas kažką riktelėjo ir iš palapinės išlindo moteriškės.
- Prižiūrėkit, Dakus pasieksim, turguje parduosim!- paliepė vyriausiajai.
Ką tik iškepta vergė, aišku nieko nesuprato, bet ir frazė buvo skirta ne jai.
Visi palapinės gyventojai išsilakstė kas sau, liko tik šeimininkė, stambi tamsiaplaukė moteriškė, priėjo prie naujojo savo gyvo turto, paėmė ją už šviesių ilgų kasų, truktelėjo aukštyn, pastatė vergę ant kojų, burbtelėjo:
- Einam su manimi!- tikriausiai, ir nusivedė į palapinę. Ten kilstelėjo jos apsiaustą, brūkštelėjo ranka per tarpukojį, pauostė savo pirštus.
- Atrūrijo į šikną?- paklausė piktai, tik Marė nieko nesuprato, kaip ir sekančių naujosios šeimininkės veiksmų: vėl nustvėrė ją už plaukų, krito po ja, nusitempdama ir ją, po to užsirito ant jos, apžergė jos galvą, pasikėlė suknią ir sukišo savo pūtę, jai į burną ir ėmė trintis į jos lūpas, dantis, liežuvį, suurzgė:
- Laižyk!- ir vėl tikriausiai, Marė spėjo, nes jai pasakojo apie tokius dalykus draugė vaidilutė, ir iškišo liežuvį.
O ir kaip kitaip gali keršyti vyrui, kuris pagal statusą privalo dulkinti viską, kas juda, o ji savo noro ir nuomonės pareikšti negali, nes kur nors kelyj ims pamirš ją arba tyliai iškeis į kokį nors daiktą, pačiai nežinant. Tik taip… išprievartaudama tą, ką vyras atrūrijo arba leisdama save išprievartauti kam nors iš gentainių… kaip kada išeidavo.
Tarp kitko tiems, kurie žiojasi paneigt mano istoriją priminimu apie nekaltą pradėjimą. Tai jiems galiu papasakoti istoriją iš XX amžiaus apie nekaltą prasidėjimą, kai trisdešimtmetę nėščią moterį apžiūrėjo ginekologas ir pranešė jai, kad ji dar nekalta, nors vyras jai lyg ir nebuvo pirmas, o ištekėjusi buvo jau daugiau kaip penkerius metus ir mylėjosi su vyru pakankamai dažnai… Kaip ir kas šalino mergystės plėvę nežinau, tik va mergytė gimė labai jau pamaldi ir dievobaiminga…
Dakų mieste naujoji šeima ja atsikratė, pardavė kažkokiam juodasnukiui finikiečiui, kuris nusprendė, kad baltapūkę ir dar nekaltą aistę parduos už jos svorio kainą auksu.
- Tik papildomai atšerti dar ją reiks! Kad aukso daugiau gaučiau!- tiesa, tai nesukliudė jam pasinaudoti preke, išsaugant jos nekaltybę.
Laivas planavo plaukti į Aleksandriją, bet didžiulė audra pakoregavo kelionės kryptį ir galera išmetė inkarą prie Jeruzalės, o ten ją nusipirko solidus dėdulė, pasiturintis ir pamaldus stalius…
O kam jam jauna mergaitė? Kad ūkyje būtų kam tvarkytis, kad akį ir kūną graži moteriškė džiugintų, kad prieš kaimynus būtų kuo pasipuikuoti, nusibosta gi visą laiką gyvenimu ir sunkia dalia jiems skųstis.
Tik laikas ir tiesos koreguotojai, sukūrė visus moralės kanonus, asmeninius poreikius ir įsivaizdavimus atitinkančius istoriją apie Juozapą ir Mariją, o vėliau apie Jėzų Nazarietį ir Magdaleną.
Mane kartais kankina mintys ir abejones, kad aš šventvagiškas erezijas skelbiu ir piktžodžiauju prieš patį dievą, bet ar gali būti šventi sinodo sprendimai, slepiantys tikrąją tiesą, ar tai buvo dievo paliepimas, ar savavalis tarpininkų tarp dangaus ir žemės savo nuomonės traktavimas. Jeigu tai žemiškas traktavimas, tai ir mano istorijos interpretacija turi teisę būti, o jeigu ne, tai dievas pats nuspręs, jei jam tai svarbu.
Ir kaip tik tą naktį jai prisisapnavo balsas:
- Tu atkeliavai į savo likimo miestą, tu čia pagimdysi pranašą ir pasaulio nuodėmių atpirkėją.
Vieną dieną Mariją supykino ir užsigeidė pakramtyti kreidos.
- Kažkas su manimi ne taip!- kaip grynai pragmatiškas sutvėrimas suvokė ji.- Reikia pas žiniuonį apsilankyti!
Žiniuonė, sena moteriškė, tik ją išvydusi, pareiškė:
- Kvaiša, kad tu jau ne vienų viena!:)
Rodyk draugams
